Žagarė – miestelis šiaurės Lietuvoje, pasienyje su Latvija, pusiaukelėje tarp Joniškio ir Naujosios Akmenės

Geografinė padėtis

Žagarė – miestelis pasienyje su Latvija, 26 km nuo Joniškio.

Paveldas

Raktuvės ir Žvelgaičio piliakalniai. Senoji Žagarės dalis – urbanistikos paminklas. Dalis gatvių nutiestos dar XVI a. viduryje. Iš XVII–XVIII a. yra išlikę molio bei dolomito statinių. Senoji bažnyčia (past. 1712 m.). Naujoji Šv. Petro ir Povilo bažnyčia (past. XIX a. pr.). Daug paminklinių XIX a. pastatų. Dvaro pastatų ansamblis ir parkas (XVIII–XIX a.). Gamtos paminklai – ozas, dolomito atodanga.

Istorija

Rašytiniuose šaltiniuose Žagarė (čia stovėjusi Raktės pilis) pirmą kartą paminėta 1198 m. Raktė buvo viena svarbiausių žiemgalių genties pilių. XIII a. ją sunaikino kalavijuočiai. Žagarė vėl minima 1473 m. XVI a. raštuose Žagarė vadinama miestu. Dėl palankios geografinės padėties (per Žagarę ėjo kelias į Rygą) mieste klestėjo amatai, vyko prekyba su užsienio šalimis. 1600 m. čia įsteigta parapijos mokykla. XIX a. Žagarėje vyko didžiulės mugės, veikė sagų, kaspinų, plunksnų, drobės balinimo, vilnonių dirbinių ir žvakių fabrikėliai, vyno, alaus daryklos. Veikė keletas bažnyčių, maldos namų ir mokyklų, nes čia gyveno įvairių tautybių žmonės – lietuviai, latviai, vokiečiai, žydai, rusai. XX amžius Žagarei buvo nepalankus. Nutiestas geležinkelis Šiauliai–Jelgava aplenkė Žagarę. Miesto augimas sustojo. 1959 m. panaikintas Žagarės rajonas. 1998 m. Žagarė iškilmingai paminėjo 800-ąsias metines.

Jomarkas Žagarėje 1924 m.
Jomarkas Žagarėje 1924 m.

Žagarė garsi trimis Ž

žydais

žirgais

žagarvyšnėmis

Žagarės vyšnių festivalis

Miestą garsina

ŽAGARĖS VYŠNIŲ FESTIVALIS

Žagarė daugeliui girdėta kaip Žagarės vyšnių trauktinė. Iš tiesų vyšnios ir čia kilusios žagarvyšnės labai populiarios. Kai jos sunoksta, žagarečiai visus kviečia į žagarvyšnių šventę, vadinamą Žagarės vyšnių festivaliu. Šventė būna stipri kaip trauktinė, joje netrūksta nei dainų nei gero ūpo.