Žagarę vertėtų aplankyti visiems, kas bent šiek tiek domisi savo krašto istorija. Iš pažiūros ramus, tylus miestelis yra kupinas įdomybių. Čionai tikriausiai ras kelią ir keliaujantys maldininkai, nes Žagarė - stebuklais garsėjusios palaimintosios mergelės Barboros Umiastauskaitės gyvenimo vieta.

Žagarės istorija yra glaudžiai susijusi su dviem didikų giminėmis: Sirevičiais ir Umiastauskais. M. Sirevičienės rūpesčiu, 1523 m. Senojoje Žagarėje jau stovėjo pirmoji medinė katalikų bažnyčia. Be Sirevičių, per tris amžius kartojasi Umiastauskų giminė, iš kurios ir yra kilusi Barbora. Jos gyvenimo pavyzdžiu ir liudytais išgijimais yra pagarsėjusi Senoji Žagarė.

Savo šeimoje Barbora (gimė 1628 metais) buvo ne vienintelis vaikas. Mergaitė anksti neteko motinos, todėl gyvenant su tėvu ir pamote jai teko patirti daug skriaudų. Barboros šeima gyveno palaidą gyvenimą, nepasižymėjo krikščioniškomis dorybėmis. Tačiau dar ankstyvoje vaikystėje Barboros motina sugebėjo dukrai įdiegti gilų pamaldumo jausmą. Motinos ankstyva mirtis ir tvirtas tikėjimas paskatino Barborą rinktis vienuolės kelią. Barbora buvo įstojusi i benediktinių vienuolyną Rygoje, bet dėl neaiškių priežasčių netrukus grįžo namo. Manoma, kad taip ji pasielgė dėl silpnos sveikatos ir dėl nuolatinio tėvo priešinimosi.

Rašytiniai šaltiniai teigia, kad Barbora buvo labai jautrios, geros širdies, todėl ji rūpinosi visais, kuriems tik reikėjo pagalbos: lankė ligonius, užtardavo baudžiauninkus, vargšams galėjo atiduoti paskutinį kąsnį. Žagariečiai Barborą Umiastauskaitę vadino šventąja mergele ir ilgus amžius po mirties neatsistebėjo jos teikiamomis malonėmis. "Neteko girdėti, kad neišsipildytų kenčiančio žmogaus viltys, jei jis nuoširdžiai meldėsi, kreipdamasis pagalbos į šventąją mergelę Barborą", - pastebėjo vienas Joniškio rajono šviesuolis.

Bus daugiau ...